Ekologija prieš ekologiją
Ar gali gėris eiti prieš gėrį? Ar gali žalia spalva konkuruoti su kita žalia spalva? Ekologija - eiti prieš ekologiją? Atrodytų ne, paradoksas. Juk visi esame už gamtą. Tad iš kur atsiranda priešprieša tarp pasaulio vežimą į vieną pusę tempiančių ar bent jau taip prisistatančių veikėjų?
O pasirodo, jog ekologija ekologijai nelygu. Štai imkime ekologinius produktus. Iš pažiūros visos morkos vienodos, burokėliai taip pat ir kitos daržovės vienodos. Jie visi turi panašų skonį, visi vienodai sveiki ir neviršyja leistinų ekologiškiems produktams normų. Fizinė jų forma visiškai nesiskiria. Tad kur gi tas skirtumas? O skirtumas pasirodo - “popieriuose”.
Vienos morkos yra sertifikuotos (turi dokumentus), o kitos - ne. Kurios iš jų geresnės ir naudingesnės žmonijai sunkoka būtų pasakyti. Sertifikuotų ūkių šeimininkai sakys, jog geresni jų produktai, nesertifikuotų - teigs priešingai. Galbūt galėtų nuspręsti vartotojai, t.y. šių produktų valgytojai? Deja, jie nieko negali pasakyti, nes skonis daržovių tiek turinčių dokumentus, tiek neturinčių yra vienodas.
Kuo skiriasi sertifikuotos daržovės nuo nesertifikuotų
Daržovių “kūnai”, kaip jau minėjau, nesiskiria vieni nuo kitų. Tačiau skiriasi jų dokumentai. Teisingiau skirtumas toks, kad vieni ūkininkai turi dokumentus, o kiti - ne. Pabandykime pažiūrėti kas slypi už tų “popierių”.
Kad gautų dokumentus ūkininkas turi laikytis tam tikrų taisyklių. Taisyklių prižiūrėtojai patikrina ar laukas kuriame auginami produktai nesisieja su taršos šaltiniais - automobilių keliais, sąvartynais, cheminėmis trąšomis ir pesticidais kultyvuojamais plotais, gyvulininkystės fermomis ar kitais šaltiniais. Kitaip tariant, tam tikros institucijos patikrina ar auginama švariai. Taip pat jos gali patikrinti ir užaugintų produktų apdorojimo, sandėliavimo bei pardavimo procesus, o taip pat ir išsirinktų konkrečių daržovių ar kitų produktų kokybės parametrus.
Prižiūrinčios institucijos garantuoja, jog užaugintas produktas tikrai atitinka tam tikras normas ir yra pagamintas laikantis tam tikrų taisyklių, kurios skirtos tam, kad apsaugoti vartotojo sveikatą. Kitaip tariant, sertifikuotos daržovės yra saugesnės.
Nesertifikuoto ūkio šeimininkai neprivalo tirti savo lauko švarumo, laikytis tam tikrų produkto apdorojimo, konservavimo, sandėliavimo taisyklių, todėl tokiose daržovėse gali dažniau pasitaikyti vartotojo sveikatai pavojingų atvejų. Produktų vartotojas netyčia, visiškai to nepageidaujant nei jam, nei pardavėjui (gamintojui) gali užsikrėsti kokia liga, parazitais ar paprasčiausiai apsinuodyti.
Tačiau, jeigu daržovės, vaisiai ir kiti produktai iš sertifikuotų ūkių yra potencialiai saugesni, tai kodėl žmonės perka ir nesertifikuotus produktus?
Žinoma, yra tokių vartotojų, kurie perka bet ką ir bet kur. Čia apie tokius nekalbėsime. Mums svarbu išsiaiškinti kodėl žmonės, kuriems rūpi nusipirkti ekologišką produktą perka juos ir sertifikuotus, ir nesertifikuotus, nors žino, jog pirmieji yra saugesni. Atsakymas paprastas. Tai - pasitikėjimas. Pirkėjas pasitiki ūkininku, jog šis tikrai išaugino produkciją švarioje aplinkoje ir apdorojo ją laikantis higienos normų. Pasitikėjimas ypatingai sustiprėja, jeigu už prekystalio stovi pats ūkininkas, o ne perpardavėjas ir gali su juo pašnekėti, paklausti kaip buvo auginama ir pažiūrėti į akis. Taip pat yra saugu kai žinai, kad šį ūkininką rasi ir kitą dieną toje pat vietoje, jei paaiškėtų, jog produktas nekokybiškas.
Yra Lietuvoje netgi tokių ūkininkų, kurie stengiasi dar labiau padidinti pasitikėjimą tarp gamintojo ir valgytojo. Viena tokių yra Viva Sol organizacija. Šie ūkininkai kviečia valgytojus artimiau bendrauti. Valgytojai gali atvažiuoti į ūkį ir patys savo akimis pamatyti kaip auginama produkcija, taip pat ir pačiam galima sudalyvauti šiame procese, taip ne tik prisidedant prie produkto savomis rankomis, bet ir susimažinant jo kainą. Kaina taip pat svarbus šio tipo ūkininkų veikloje. Kadangi siekiama artimesnio bendravimo bei pasitikėjimo tarp gamintojo ir valgytojo, tai ne tik produkto kokybė yra svarbu, bet ir sąžininga kaina, kurią bando nustatyti kartu.
Tačiau kodėl šie ūkininkai specialiai neregistruoja savo ūkių, o produkto saugumą bando remti stiprindami pasitikėjimo tarp gamintojo ir valgytojo ryšį?
Viena iš priežasčių yra ta, kad tam, jog užregistruotum ekologinį ūkį reikia ne tik daug pinigų sumokėti, bet ir sugaišti daug laiko tvarkant įvairią buhalteriją. Įregistravus ekologinį ūkį nuolatos reikia registraciją atnaujinti, taip pat reikia tikrinti produktus, vežti juos į tiriančias įstaigas, gauti dokumentus… Žodžiu atsiranda daug papildomos veiklos, kurią vykdydamas tu negali skirti laiko savo ūkiui. Dabar pedagogai 40 procentų darbo laiko praleidžia susitelkdami ne į auklėjimo, mokymo procesą, o į buhalterinių dokumentų pildymą. Kada gi ūkininkas augins ir kels savo darbo bei produktų kokybę, jei tarkime 20-30 procentų darbo laiko turės praleisti pildydamas įvairius dokumentus ir vaikščiodamas po atitinkamas institucijas?
Viena aišku, produkto saugumą garantuoja ir sertifikavimas, ir pasitikėjimo stiprumas. Jei šie dalykai gerai prižiūrimi, tai jie gali duoti panašių rezultatų. Tačiau veikia šie produkto saugumo užtikrinimo būdai kiek skirtingose sferose. Sertifikavimas labiau tinka susvetimėjusiai civilizuotai visuomenei, kurioje įprasta neturėti kontakto su produkto gamintoju, nesidomėti produkto pagaminimo aplinkybėmis, o visa tai palikti atsakingoms institucijoms. Tokį kelią renkasi žmonės, kurie dirba savo darbą ir tiki, jog ir valstybinės ar kitos institucijos taip pat gerai dirba savo darbą.
Antruoju atveju, tikima ne valstybinėmis institucijomis, kurios turėtų garantuoti produkto saugą, o ūkininkais su kuriais palaikomas pastovus ryšys ir vis didinamas pasitikėjimas. Toks variantas labiau tiks artimus bendruomeninius santykius mėgstantiems žmonėms ir tiems, kurie mėgsta “pažinoti” savo maistą iš arčiau.
Abu atvejai yra skirti skirtingiems žmonėms ir patenkina skirtingų grupių poreikius. Čia nesutarimų tarp “ekologinių” žmonių nekyla.
Kada gimsta nesutarimai
Gerai kai produkto saugumą užtikrina arba institucijos, arba savitarpio pasitikėjimo santykiai. Tačiau būna ir tokių atvejų kai to nepadaroma. Štai Tatulos programos mugėse savaitgaliais Vilniuje ir kitose vietose proginiais atvejais yra prekiaujama tik sertifikuota produkcija. Tačiau šeimininkai kurį laiką buvo įsileidę į savo muges ir ūkininkus be sertifikatų. Juk produkcija gera ir tų, ir tų. Reikia propaguoti ekologiškus produktus nesvarbu ar jie turi sertifikatus ar neturi. Svarbu yra vartotojas ir jo sveikata. Mugėse aiškiai ir ryškiai būdavo pažymima, kurie ūkininkai turi sertifikatus, o kurie neturi. Tačiau galbūt iš pasitikėjimo Tatulos programa, o galbūt tiesiog iš inercijos žmonės pradėjo nedaryti skirtumo tarp šių ūkininkų ir visus laikyti ekologiniais. Sertifikuotų ūkių šeimininkai pradėjo piktintis. Kodėl jie turi mokėti pinigus, tvarkyti daug buhalterijos, atlikti daug papildomų darbų, kad gauti sertifikatus, o nesertifikuotų ūkių šeimininkai tuo metu parduoda produktus už tą pačią kainą be jokių sertifikatų?
Jeigu situacija taip ir toliau rutuliotųsi, tai galų gale visi vėl nebesertifikuotų savo ūkių. Pirmasis variantas, kada produkto saugumą užtikrina valstybinės institucijos dingtų. Produkto saugumo klausimas “pakibtų” tik ant pasitikėjimo. Nekontroliuojant valstybei ūkininkai vis mažiau rūpintųsi taisyklių laikymusi ir atsirastų vis daugiau nesaugių produktų. Žmonių grupės, kurių perkamo produkto saugumas pagrįstas valgytojo-gamintojo pasitikėjimu šis procesas nepaliestų, tačiau žmonių, kurie veda kitokį gyvenimo būdą ir nenori nieko bendro turėti su ūkininkais padėtis suprastėtų. Gauti saugų ir kartu ekologišką produktą jiems būtų sunkiau. Todėl valstybė turėtų būti suinteresuota kuo labiau stiprinti sertifikuotą sektorių ir riboti nesertifikuotų ūkių veiklą.
Tatulos programos pirmininkas Almonas Gutkauskas susimąstė ką daryti susiklosčius tokiai situacijai. Tatulos programa vienyja sertifikuotus ūkius ir jau 20 metų sėkmingai dirba ekologijos srityje. Tačiau dabar atėjus į madą ekologijai žmonės mielai perka ir nesertifikuotų ūkių produkciją, laikydami ją ekologiška. Sertifikuoti ūkiai nebesugebės konkuruoti su paprastais ūkininkais, nes juk sertifikavimui išleidžiama daug papildomų pinigų, sąnaudų ir laiko. Tatulos programa pirmą kartą per 20 veikimo metų susidūrė su tokia situacija. Atsiranda vis daugiau turgelių, kur pardavinėjama nebūtinai sertifikuota produkcija, nors pirkėjai ją laiko ekologiška. Vienas tokių turgelių yra Vilniaus Tymo turgus.
Susiklosčius tokiai situacijai, viena “ekologija” pradeda jausti nepasitenkinimą kita “ekologija”. Visada taip atsitinka kai suskaldai kokį nors dalyką į keletą dalių. Kai tik atsiranda atspalviai, kai tik vieni tampa “žalesniais”, “geresniais”, “daugumos pasirinkimo” visada prasideda priešprieša tų dalykų, kurie kažkada buvo vienovėje. Juk “ekologija” su “ekologija” turėtų eiti koja kojon nesvarbu koks jos atspalvis. Kaip išspręsti dviejų ekologijų nesutarimus?
Pirkėjų rolė
Tatulos programa, žinoma, nori išlaikyti savo dvidešimties metų įdirbį ir stiprinti sertifikuotų ūkių sektorių. Produkto gamintojams (tiek sertifikuotiems, tiek ne) rūpi pinigai. Valstybė kaip kontrolės ir tvarkos mechanizmas linkusi skatinti sertifikuotą produkciją. Nesertifikuotų ūkių šeimininkai nenori gaišti laiko sertifikavimui ir ryžtasi teikti pasitikėjimo santykius kaip alternatyvą valstybės garantuojamam keliui. O ką susiklosčiusioje situacijoje turėtų tarti vienas svarbiausių šios sistemos sudedamųjų dalių - pirkėjas? Juk pirkėjo sveikata ir perkamo produkto saugumas labiausiai turėtų rūpėti ne valstybei, pardavėjui ar tarpininkams, o būtent jam pačiam.
Visuomenė kaip matėme nėra vienalytė. Vieni pirkėjai pasirinkę vieną gyvenimo būdą - miestietišką, neutralių unifikuotų nuasmenintų santykių struktūrą. Jiems taip gerai. Kiti žmonės renkasi labiau bendruomenišką, asmeniniais santykiais grįstą gyvenimo būdą. Pirmiesiems labiau turėtų rūpėti sertifikavimo sistemos išsaugojimas, antriesiems - nesertifikuotos produkcijos pardavimo sąlygų gerinimas. Kas laimės? Galbūt kurių bus daugiau?
Pasižvalgę turgeliuose pamatysime, jog aprašytos grupės nėra tokios aiškios ir ryškios kaip čia idealizuota. Pirkėjai kartais migruoja iš vienos grupės į kitą, kartais renkasi vieną produkto saugos būdą, kartais kitą, kartais tai daro sąmoningai, kartais ne, dažnai perka atsižvelgdami visai į kitus aspektus, o ne į saugą, pavyzdžiui, renkasi daržovę pagal formą arba pagal pardavėjo balsą, apsirengimą, gebėjimą sufasuoti ir gražiai pateikti pirkėjui prekę.
Pirkėjų nuotaikas sunku prognozuoti. Jos priklauso ir nuo ekonominės padėties, ir nuo pažiūrų, įsitikinimų, ir nuo pasiūlos ir paklausos žaismės, kainos ir uždarbio santykio. Pirkėjas taip pat gali sąmoningai rinktis produkto saugos garantavimo būdą ir atiduoti savo balsą pirkdamas sertifikuotų arba nesertifikuotų ūkių produkciją. Pirkėjas taip pat gali būti suinteresuotas remti abi ūkininkavimo kryptis ir pirkti prekes iš abiejų sektorių. Galbūt pirkėjui tik į gera, kad yra dvi ūkininkų grupės, kurios gali konkuruoti ir taip “numušti” kainą. O galbūt kaip tik į bloga, nes susipriešinusios grupės gali nualinti savo jėgas nesutarimuose ir nebesugebėti pateikti jokios kainos.
Viena yra aišku, nuo pirkėjų masės čia daug kas priklauso. Kitas dalykas, pirkėjų masė sąmoningų sprendimų nėra pajėgi priimti ir kartu draugiškai nuspręsti už kurią “ekologiją” balsuoti negali. Teks pasikliauti rinkos ekonomikos svertais, kur vėlgi nugalės ekonominė reikalo pusė, o ne rūpestis savo sveikata.
Pabaigai reikėtų pasakyti, jog apie “ekologijos” ateitį turi mąstyti visi kartu: ir sertifikuotų bei nesertifikuotų ūkių šeimininkai, ir perpardavėjai, ir pirkėjai, ir valstybė, nes visi sėdime bendroje valtyje.
Šaltinis: http://www.blogas.lt/ekologija/
